Search
  • Viktorija

Apie didelius tėvų lūkesčius ir baimę pamesti karūną


Konsultuojant žmones – nesvarbu, ar vaikus, ar suaugusius – dažna konsultacijų tema tampa tėvaikokie jie, kaip jie auklėjo, kaip jie elgėsi, kokį požiūrį savo vaikams formavo ir pan. Kiekvienas žmogus, ateidamas pas psichologą, „kišenėje“ atsineša savo tėvų portretą, kuris parodomas jei ne pirmoje, tai dešimtoje konsultacijoje. Kai jau tų paveikslų prisikaupė visa kolekcija, nusprendžiau patyrinėti juos ir paieškoti bendrų juos vienijančių spalvų, kurių aptarimas sulaukia daug dėmesio psichologo kabinete. Kiekvienai jų bandysiu suteikti pavadinimą.

Viena labai į akis krentančią spalvą galėčiau pavadinti „Kada ateis vaikų dėkingumas?”

Pastebiu, kaip dažnai tėvai tikisi iš vaikų dėkingumo ir įvertinimo už savo indėlį į vaiko auginimą. Nors, kai pagalvoji giliau, tai vaikų turėjimas yra pačių tėvų apsisprendimas, kurį lemia kažkokios vidinės priežastys, juk pats vaikas nesiūlė prieš gimdamas sudaryti su tėvais sandorį „Leiskite man gimti, ir aš būsiu jums dėkingas visa gyvenimą”. Kai kurie tėvai padėkos iš vaikų laukia iki gyvenimo pabaigos, ir tai tampa pagrindiniu likusio gyvenimo tikslu, kuris tarsi patvirtintų jiems, kad tėvystės funkcijos buvo atliktos nepriekaištingai. O jeigu vaikas nepadėkoja? Dažnai jis laikomas tiesiog nedėkingu vaiku, nesuprantančiu, kaip sunku buvo jį auginti, kiek teko atsižadėti kitų dalykų, ir nevertinančiu tėvų pastangų. Įdomiausia būna tai, kad pasiteiravus pačių vaikų apie jų dėkingumą, dažnai jie nesuvokia, už ką turi būti dėkingi - ar už tai, kad tėvai taikydavo fizines bausmes už prastus pažymius, ar už tai, kad alkoholis ir draugai tėvams būdavo svarbiau laiko leidimą kartu su vaiku, o gal už tai, kad tėvai prieš vaiko norą parinko jam prestižinį universitetą, užkirsdami kelią jų svajonėms? Tokie skaudūs vaikystės prisiminimai dažniau sukelia užslopintus pykčio, neteisybės, baimės ir atstūmimo jausmus, o ne dėkingumą. Paradoksas slypi tame, kad tokius (skausmingus) prisiminimus dažniausiai atsimena vaikai, o ne tėvai. Todėl dvi realybės prasilenkia – vieni laukia dėkingumo, kiti to dėkingumo nejaučia; vieni jaučiasi daug įdėję ir atidavę, o kiti –negavę to, ko tikėjosi. Apima jausmas, kad tėvai ir vaikai gyvena skirtinguose lygmenyse, ir greičiausiai taip ir yra. Nes tam, kad suvoktum, kaip kitas jaučiasi, reikia „įšokti į kito batus” ir pažvelgti iš jo perspektyvos. Ir kam iš tėvų tai pavyksta, tai tikimybė susilaukti iš vaikų dėkingumo gerokai padidėja negu tiems, kurie linkę savo vaikus vadinti nedėkingais.

Spalva „Tėvų lūkesčių našta pasitaiko labai dažnai. Kartais tie lūkesčiai būna tokie dideli, kad per juos nesimato tikrų vaikų norų. Vyrauja tėvų nuostata - vaikas mano, tai mano lūkesčius ir įgyvendins. Tai pastebint, kyla retorinis klausimas – o tai kelintame gyvenime vaikas įgyvendins savo lūkesčius?...Gilinantis į tėvų lūkesčių naštą išryškėja, kad vieni vaikai tą naštą išgyvena kaip nusivylimą savimi, nes negeba pateisinti tėvų lūkesčių, kurie kartais būna peržengę ne tik vaikų gebėjimų, bet ir realybės ribas, o kiti gali jausti pyktį už tai, kad galiausiai įvykdę visus tėvų sąraše numatytus jiems reikalavimus vis tiek nesijaučia laimingi. Ir tai normalu. Nes gyventi gyvenimą pagal kitų lūkesčius ir jaustis laimingam turi daugiau skirtumų negu panašumų. Ypatingai sunku būna pakelti nusivylimo naštą, nes lūkesčiai būna tokie nerealūs arba jų tiek daug, kad jie tampa neįmanoma misija. Be studijų prestižiniame universitete ir profesoriaus laipsnio eilėje dar laukia įspūdinga karjera, tobulo partnerio paieška ir nepriekaištingas vaikų auginimas. Pageidautina viską atlikti iki trisdešimties. Juk reikia „susitvarkyti” savo gyvenimą, nes kitaip neįgyvendinsi lūkesčių. Tik kieno - savo ar tėvų?... dažnai tėvų išoriniai reikalavimai tampa vidiniais reikalavimais sau, ir reikia daug alik oir pastangų, kad juos atskirtum ir galėtum įsisąmoninti, kokie gi yra mano tikrieji lūkesčiai ir svajonės.

Iš pirmo žvilgsnio atrodanti patraukli spalva „Tenedingsta šypsena nuo mano vaiko veido” kelia pavojų tada, kai tėvai pradeda nebepriimti tokių vaikų jausmų, kaip liūdesys, pyktis, nusivylimas, o nori matyti tik iš laimės švytinčius vaikų veidus, nesvarbu, ką jie beveiktų – ruoštųsi egzaminui, bendrautų su draugais ar šveistų riebaluotą keptuvę. Tėvai tikisi, kad jie jausis laimingi visur ir visada. Sutinku – jaustis džiugiam ir laimingam yra išties viliojantis jausmas, bet jaustis tokiam 24 valandas per parą ir dar paauglystėje kelia įtarimą, ar tai nėra kokio kanapių ekstrakto efektas. Kaip ir suaugę, taip ir vaikai patiria įvairių sunkumų – jie susižeidžia, gauna mokytojos pastabą, praranda draugus, patiria patyčias, paauglystėje juos užpuola hormonų audros. Tokiais atvejais jie negali būti laimingi, jie reaguoja liūdesiu, pykčiu, atsiskyrimu ir kitomis emocijom, kurių dažnai tėvai nenori, negali ar tiesiog nemoka priimti. Dažnai tėvų girdimi „neverk” (kai vaikui skauda), „nepyk” (kai iš vaikobrolis atėmė saldainį), „nesinervink” (kai vaikas patyrė nesėkmę) ar „ignoruok” (kai iš vaiko pasityčioja) ilgainiui nusėda į vaiko sielą. Užslopinti jausmai ne išgaruoja, o kaupiasi, kol vieną dieną pasako: „Laba diena, seniai matėmės” - nerimo priepuolio, depresijos, nemigos, ligos ar kitu pavidalu. Tik pavadinta tikru vardu ir tinkamai išreikšta emocija gali tapti geresnės savijautos priežastimi. Kyla klausimas, kodėl tėvai bijo sunkių vaiko emocijų ir daro viską, kad tik vaikas „blogai” nesijaustų. Yra net tokių kraštutinimų, kai pildomi visi vaiko norai, kad tik jis nepatirtų liūdesio ir nusivylimo – pametus vieną žaislą iškart perkamas naujas, netekus seno augintinio, kitą dieną į namus pristatomas naujas keturkojis, o vaikui gavus žemą balą, prašoma mokytojos parašyti aukštenį, nes vaikas neturi patirti „tokios didelės traumos”. Kad tik vaikas neliūdytų, kad tik nepatirtų netekties skausmo. Ir šioje vietoje tėvų siekiai apsaugoti vaiką nuo tokių jausmų stipriai prasilenkia su gyvenimo realybe, kurioje yra ne tik laimingos, bet ir skaudžios akimirkos. Ir jeigu vaikystėje vaikas neišmoks išbūti su savo jausmais ir suprasti, kad jie yra pakeliami, kad yra įvairių būdų, padedančių nusiraminti ir spręsti problemas, o ne bėgti nuo jų, tai ką jis darys suaugęs, kai neteks darbo, išsiskirs su partneriu ar jį užklups nesėkmė?...

Dar viena ryški spalva yra „Tėvų siekis būti teisingais ir tobulais. Tokie tėvai žino viską geriausiai ir teisingiausiai. Jei vaikas bando sakyti savo nuomonę, ji dažnai laikoma nesąmone. „Prisigalvoji čia visokių nesąmonių”, „Kalbi nesąmones”, „Darai nesąmones” – žodžiu, esi nesuprantingas ir visai nesigaudantis gyvenime, kaip reikia mąstyti, jaustis ir elgtis. Krenta į akis tai, kad tokie žodžiai kai kuriems tėvams tampa visiška norma, bendraujant su savo vaikais. Bet jie nieku gyvu nepasakys tai savo bosui, kaimynui ar draugui. Jiems taip sakyti būtų netinkamas sprendimas, bet kodėl jis tinkamas savo vaikui? Vaikystėje apie tai nesusimąstoma, bet vaikui užaugus kyla nuostaba, kodėl jis vengia išsakyti savo tikrą nuomonę ar padaryti tai, kas jam patinka. Ir kaip jis išdrįs, jei viskas, ką jis daro ar sako, yra tiesiog nesąmonė. Jis nesupranta, kad jam užaugus, nesąmonių kalbėjimas ir darymas baigsis, kad tai buvo tik jo vaikystės „nesąmonių laikai”. Jis užauga su ta nuostata, kad viskas, ką galvoju, sakau ar darau yra nesąmone. Tada geriau patylėti arba saugiai pasislėpti už kito nuomonės, o savo „nesąmones” užrakinti po devyniom spynom.

Toks tėvų laikymas savęs teisinguoliais ir visažiniais, nepripažįstančiais savo klaidų, gilina prarają tarp vaikų ir tėvų bendravimo ir iškreipia žmogiškumą, nes žmonės daro klaidas. Visi ir be išimties klysta. Skiriasi tik tai, kad vieni sugeba tai pripažinti, o kiti tai atkakliai neigia. Bet yra tokiu žmonių-tėvų kurie niekada nepripažins, kad jiems išsprūdo netinkamas žodis, kuris įskaudino, nepripažins, kad kažko nesuprato, nemokėjo, nesidomėjo ar kad tiesiog suklydo. Jiem nepakeliamai sunku ištarti ATSIPRAŠAU. Klydau. Nesu tobulas. Atleisk, vaikeli, už mano klaidas. Jiems atrodo, kad ištarus tokius žodžius, nuo galvos nuriedės „karūna”. Koks didelis kai kurių tėvų noras būti karaliais ar dievais vaikų gyvenime, pamirštant, kad karaliai egzistuoja pasakose, o Dievas - danguje. O mes esame tik žmonės, klystantys tėvai, su savo vaikystės žaizdom, su savo jausmais, savo nuovargiu ir sunkumais. Ir jeigu tą karūną pavyktų padėti į šalį ir pažvelgti į savo vaiką kaip į sau lygų - irgi klystantį, netobulą, bet tą, kuriam reikia mūsų meilės, rūpesčio ir supratimo, o ne visažiniu tėvu ar tobulų mamų, gal tada prarajų tarp mūsų ir vaikų būtų žymiai mažiau. Arba jos nebūtų dešimčių kilometrų gylio.

Šie pamąstymai apie tėvų lūkesčius ir kitus „auklėjimo spąstus” (kurias pavadinau spalvomis) yra atsinešti iš psichologinio darbo praktikos. Jie į psichologo kabinetą atkeliauja kartu su užaugusių vaikų baime būti savimi, nuvilti tėvus, patirti nesėkmę, parodyti „ne tą” emociją ar susilaukti kitų kritikos. Tikiu, kad yra tokių tėvų, kurie neprilygsta šiems pavyzdžiams. Bet jų vaikai, ko gero, rečiau peržengia psichologo kabineto slenkstį.

45 views0 comments