Search
  • Evelina Ragelė

MŪSŲ POREIKIAI - KELIAS Į SAVĘS PRIĖMIMĄ IR PAJAUTIMĄ

Kiekvienas iš mūsų savo gyvenimą kuriame pagal savo taisykles, vertybes, kurias formuojame viso savo augimo proceso metu. Kartais taip stipriai susikoncentruojame į tai, jog tampame visiškai nelankstūs, o galiausiai pamirštame, jog svarbu ne tik taisyklės ir vertybės, tačiau ir poreikiai. Kaip dažnai iš tiesų įsiklausome į save? Į savo kūną? Į savo mintis? Į savo emocijas? Kaip dažnai iš tiesų išgirstame, ko norime, ko mums reikia?


Žmogaus unikalumas didžiąja dalimi ir slypi jo poreikiuose, o visas vertybių, taisyklių ir savo gyvenimo kūrimas turėtų prasidėti nuo įsiklausymo į savo poreikius.



Viena geriausiai žinomų psichologinių teorijų apie poreikius yra Abraham’o Malslow poreikių piramidė arba poreikių hierarchija. Pagrindiniai žmogaus poreikiai prasideda nuo fiziologijos - tai poreikiai, kurie reikalingi tam, kad išliktumėme (maistas, vanduo, miegas). Sekančiame etape yra saugumo poreikis, kuris tuo pačiu yra ir apie nerimo nebuvimą - jeigu šis poreikis yra patenkintas, žmogus tikrai rečiau jaučia įtampą arba nerimastingumą. Taip pat svarbu susisieti su kitais - turėti įvairių lygių socialinius santykius. Na ir paskutinėse, aukščiausiose piramidės pakopose, atsiranda savigarba, savęs vertinimas ir savęs aktualizavimas.


Stabtelėkite ir įsiklausykite į save - kokius savo pagrindinius poreikius iš tiesų jaučiatės patenkinęs? Ką darote, kad jie būtų patenkinti? Kaip jaučiatės, kai kažkurį iš jų praleidžiate arba nuneigiate?


Savirealizacijos ir savigarbos poreikiai iš esmės yra apie kiekvieno iš mūsų unikalumą ir autentiškumą. Tačiau kaip pasiekti juos? Kaip juos užpildyti? Ar tikrai pakanka mėgiamo darbo, mokslo ar kitokios veiklos ir visada jausite pilnatvę? Manoma, jog autentiškumo ir autonomijos jausmas ir leidžia iki galo jaustis “pilnu”.


Koks yra tas kelias į autentiškumą? Visų pirma, kaip jau ir minėjome, tai yra įsiklausymas į save patį. Tai tarsi tiltelis nuo vidinio “Aš” iki išorinio “Aš”, suteikiantis mums vientisumą. Autentišku žmogumi esu tada, kai priimu save besąlygiškai - priimu visas gerąsias savo savybes, priimu visus savo trūkumus ir suvokiu, jog tie trūkumai ir yra mano unikalumas. Priimu save, kaip vienodai vertingą žmogų su visais kitais žmonėmis. Priimu visas savo emocijas, nepriklausomai, kokios jos yra, priimu savo mintis ir taip renkuosi savo elgesį.


Dažnai mes esame linkę į kažką lygiuotis, kurti save pagal visuomenėje vyraujančius standartus ir tendencijas. Ypač šių dienų pasaulyje, kai aplink vyrauja labai daug visuomenės normų, “idealų”, pavyzdžių. Neretai nutinka taip, jog minėti pavyzdžiai tampa trukdžiais mūsų savirealizacijai... Keliamės sau lūkesčius, taisykles, ribas visiškai neatitinkančius mūsų pačių tikrųjų poreikių. Būna, jog mūsų susikurti lūkesčiai mums nustato ribas - jie tarsi baigtiniai, nekintantys, tarsi turim būtinai juos atliepti, o jeigu neatliepiame, priimti save tampa be proto sunku. Klausimas, ar tokiu atveju su tokiais lūkesčiais mes sau trukdome ar padedame? Galbūt daug labiau verta ieškoti savo paties unikalaus varianto, derinti savo lūkesčius su savo tikraisiais norais? Kitaip tariant, ieškoti SAVO paties unikaliausio ir labiausiai priimtino varianto.


Kelias į savęs priėmimą dažnai nėra lengvas, tačiau didelis žingsnis yra suvokimas, jog kiekvienas esame unikalus savo skirtingumu!




20 views
 
  • Instagram
  • Facebook

©2020,  Anima Psichologija. Visos teisės saugomos.